Naujienos

Laiminga šuns Forbio istorija: paimtas iš prieglaudos jis parodose žeriasi aukso medalius / Lrytas.lt  532 

[2012 03 30]

Kasmet pavasario pradžioje į Vilnių suplūsta šunų mylėtojai – čia rengiamos vienos didžiausių per visus metus Tarptautinės šunų parodos. Tarp tūkstančių parodos dalyvių kovo pradžioje vykusioje parodoje dalyvavo ir vilnietės Viktorijos kurtsharo veislės šuo Farbas Turkio oazė, trumpiau – Forbis. „Nesitikėjau, kad teisėjai taip gerai įvertins mano šunį, – džiaugsmo neslėpė Viktorija. – Forbis nepaliauja manęs stebinti.“

O stebėtis yra ko. Paliktas šeimininko, pabuvojęs gyvūnų prieglaudoje, šiandien Forbis yra susižavėjimo vertas šuo.

Pasibaigus tarptautinei šunų parodai, Forbio šeimininkė Viktorija maloniai sutiko papasakoti apie savo augintinį.

– Ar kurtsharas Forbis yra vienintelis jūsų augintinis?

– Esu dviejų šunų ir katino šeimininkė. Pirmą augintinį, mišrūnę kalytę Luką, paėmiau iš „Grindos“ 2010-ųjų vasarą. Jau turėdama Luką, vis nuklysdavau į gyvunugloba.lt (Luką suradau per šį tinklapį) ir tų pačių metų žiemą radau prieglaudos „SOS gyvūnai“ skelbimą apie priglaustą kurtsharą Forbį. Kurtsharai mano žvilgsnį buvo patraukę ir anksčiau, planavau kada nors įsigyti šios veislės šunį. Negalėjau nenuvažiuot į prieglaudą.

– Kaip atrodė Forbis? Ar lengvai apsiprato jūsų namuose?

– Prieglaudoje Forbio vaizdas gerokai išgąsdino - jis buvo labai liesas. Nors prieglaudoje tepraleido vieną dieną, atrodė tarytum skeletas, aptrauktas nušiurusiu kailiu... Nors ir perkarusį, nulaikyti jį buvo sunku: paniškai tempė mane į visas puses. Labai bijojo lipti į automobilį, kokius tris mėnesius į mašiną reikėdavo per prievartą grūsti. Bijojo visko: rankos mosto, netikėtų garsų, šluotos, garsesnio balso, kitų šunų, žmonių. Vogė viską, kas valgoma. Buvo baikštus, nuolat slankiojo iš paskos, lojo ir draskė duris, jei neįleisdavau į kambarį. Blogiausia būdavo jį palikti vieną – Forbį apimdavo panika, jis apdraskydavo duris, o visus gamtinius reikalus atlikdavo namie skirtingiausiose vietose. Neliko nepažymėtų kampų. Ieškojau informacijos internete, kaip elgtis, kaip socializuoti, mokyti. Bendraminčiai kurtsharų augintojai patarė išbandyti narvą. Išeidama į darbą pradėjau palikinėti Forbį narve ir po truputį reikalai ėmė tvarkytis. Kai nustojo visko bijoti, pradėjome lankyti dresūros pamokas, ruoštis elgsenos testui „Šuo mieste“ (kol kas dar neišlaikėm). Forbis noriai mokėsi, įprato prie gentainių. Dabar stengiuosi kuo dažniau jį vestis visur, kur daug žmonių, kur intensyvus eismas, kad pratintųsi prie aplinkos. Forbio adaptacija vis dar tęsiasi.

– Teko girdėti, kad su augintiniu dalyvavote šunų kinkinių varžybose.

– Išėjus į lauką, buvo sunku nulaikyti Forbį net su „smaugtuku“, nes jis labai tempė. Pasivaikščiojimai, kariaujant su šiuo įpročiu, nebuvo nei linksmi, nei malonūs. Beieškodama informacijos, kaip įveikti šuns norą tempti, atradau šunų kinkinių sportą. Sužinojau, kad tempia ne tik haskiai, kad šunų kinkinių varžybose būna „nordic“ (šiaurinių šunų) ir „open“ (kitų veislių, išskyrus šiaurinius šunis) šunų varžybos. Tuomet ir kilo mintis ne malšinti Forbio norą tempti, o jį realizuoti. Nusipirkau reikiamą įrangą – petnešas Forbiui, diržą sau ir lyną su amortizatoriumi, išbandžiau bėgimą su šunimi. Forbis atsiskleidė, jo nereikėjo mokyti tempti. Be abejo, reikėjo pamokyti komandų: kairėn, dešinėn, greit, ramiau, stot. Pastarosios dvi Forbiui labai sudėtingos. (Šypsosi). Kol neatėjo žiema, bėgdavom tris kartus per savaitę po 5 kilometrus. Kupina abejonių paskutinę registracijos dieną užsiregistravome į savo pirmąsias besnieges šunų kinkinių sporto varžybas „Baltic Cup 2011“, kurios vyko netoli Kauno, Jadagonyse. Nerimavau ir dėl šuns, ir dėl savo fizinio pasirengimo. Prieš pradėdama treniruotis su Forbiu, bėgiojau tik mokykliniais laikais. Baiminausi, kad Forbis gali išsigąsti šunų, žmonių. Ir tikrai – prieš startą jis atrodė sutrikęs, vaikščiojo uodegą pabrukęs, kol užsegiau petnešas. Bet prie starto linijos jis jau nieko nebijojo, nekantravo, kada bus leista bėgti. Azartas nugalėjo – jis tempė geriau negu per treniruotes, užėmėme trečiąją vietą moterų „canicross“ rungtyje. Treniravomės ir toliau, dalyvavome varžybose Latvijoje. Iki trečiosios vietos tąsyk pritrūko 14 sekundžių. Išbandėme ir slidinėjimą, dalyvavome keliuose žygiuose.

– Forbis patyrė žmonių išdavystę. Koks jis dabar?

– Pliusų Forbis turi daug – jis be galo draugiškas su žmonėmis, entuziastingas ir aktyvus, bet tai šios šunų veislės bruožai, reikia tik mokėti juos atskleisti, tinkamai džiaugtis. Visus blogus bruožus, manau, ištrins laikas. Forbis linkęs „pasitikrinti“ jam nustatytas taisykles. „Tikrina“ nuoširdžiai, iš visų jėgų: o gal kartais nebegalioja? Nustatęs, kad taisyklės nepakito ir nesusilpnėjo, nusiramina. Tačiau šie „pasitikrinimai“ tampa vis retesni.

Kurtsharai tikrai nėra namų puošmena. Jiems reikia fizinio ir protinio krūvio. Kai sakau „protinio“, turiu galvoje dresūrą. Jei kurtsharui nesuteiksite galimybės išsikrauti ir nenustatysit aiškių taisyklių, jis pats susiras veiklos. Šios veislės šunys labai išradingi ir pakankamai stiprūs, jų savarankiška „veikla“ gali brangiai kainuoti…

– Ar dažnai bendraujate su kitais kurtsharų gerbėjais?

– Vilniaus kurtsharų augintojai labai draugiški, daug man patarė. Yra ir internetinė kurtsharų gerbėjų bendruomenė, dalijamės rūpesčiais ir patirtimi, rengiame susitikimus. Organizuojame bendras treniruotes su Vilniaus šunų kinkinių sportu užsiimančiais žmonėmis. Šunys pratinasi prie varžybų atmosferos, o šeimininkai pasikalba apie sporto įrangą, šunų šėrimą, auklėjimą.

– Pirmą kartą pasirodęs šunų grožio konkurse Forbis iškart tapo nugalėtoju.

– Kovo 10-ąją dalyvavome tarptautinėje šunų parodoje „Lietuvos nugalėtojas 2012“. Kadangi Forbis į gyvūnų prieglaudą atkeliavo su kilmės dokumentais, buvo smalsu, kaip jį įvertintų kurtsharų veislės specialistai. Rezultatai pranoko lūkesčius – Forbis tapo geriausiu kurtsharų veislės atstovu, laimėjo „Lietuvos nugalėtojo“ titulą, o parodos finale, renkant FCI septintosios grupės favoritus, pateko į gražiausiųjų penketuką. Šįkart aš jaudinausi labiau nei mano augintinis, ringe Forbį demonstravau pati. Parodoje kurtsharų buvo daug, pajutome stiprią konkurenciją, o po parodos iškart užsirašėme į artimiausias tarptautines šunų parodas Molėtuose.