Mes du broliai gražuoliai. O kaip kitaip, juk mūsų mama pati gražiausia, jos toks švelnus kailiukas, į kurį smagu įsirausti, vėstant dienai, tokios mylinčios melsvos akys. Ji kartais murkia apie tai, kad kadaise gyveno pas žmones, bute, mes tikime mama, nes ji mums niekada nemeluoja... O dabar štai visi gyvename sandėliuke. Tai nėra labai blogai, bet suprantate, kad ne tas pats, kas tikri namai. Ypač, kad mama netyčia pasirinko alergiško žmogaus kiemą! Ir atsitik tu man taip!
Dėl to mūsų negali pasiimti į namus, tik paglosto, pakalbina, pašeria... Geros žmogaus rankos padėjo mums, beglobiams, patikėti, kad ne viskas liūdna šiam pasauly, ne viskas baigiasi sandėliuku. Dviem mūsų sesytėms žmonės jau netgi surado namus, joms pasisekė... O mes, broliai šaunuoliai, su mama turime labai nedaug laiko, kol mūsų imsis rimtai. Nes sandėliuke, sako, turi būtų visokie naudingi daiktai (kurie nekelia alergijos), o katės visai nereikalingos. Ir name nereikalingos. Ir kieme.
Tai kur mums dėtis? Švelnioji mūsų mama neapgins nuo gatvės, nuo urzgiančių pabaisų, kurios lekioja pirmyn atgal, ir yra parmušusios ne vieną mūsų likimo brolį... Neapgins nuo piktų vaikų su akmenimis rankose, nuo piktų suaugusių, siundančių šunis. Neišnuomuos mamytė mums mažo saugaus kampelio, kur galėtume užaugti ir patys susirasti naujus namus. Juk gerų žmonių mes nebijom, į kraiką mus jau išmokė eiti, ėsti mokame patys, esam žavūs, be abejo, kuklūs ir žaismingi. Ko gi nesusirasti?
Tik... Laiko nebeturime...
Maldaujame, žmonės, dideli ir stiprūs dvikojai – suteikite mums šansą! Paimkite mus iš čia, kol dar netapome istorija! Liūdna ir nelaiminga istorija... Mes neišrankūs, pripratę lakstyti kieme, galim gyventi ne vien bute, o tapti ir jūsų mylimiausiais sodybos katinais, ateinančiais pasitikti, pamurkti, atsiimti savo maistelio porcijos, o šaltu metu užimančiais strateginę vietą prie radiatoriaus ar židinio. Būsim dėkingi už ramų kampelį abiems, vienam iš mūsų arba gal net visiems trims. Juk mamytei irgi reikia namų, ji tokia miela ir gera, o žmonės sako, kad glostant jos kailiukas labai švelnus (mes tai seniai žinome) ir kad ji panaši į turkų van veislės katę (o kas tai, nežinome).
Jei negalite mūsų, bedalių, paimti visam laikui, priglauskite laikinai, kaip per dalykas laikina globa, paskaitykite čia:
Mums visiems reikia skiepukų ir pralaukti kažkokį karantiną, o tada, jei dar nerasim namų, mus žadėjo perimti „SOS gyvūnų“ prieglauda. Bet joje dabar daugybė kačiukų, mūsų likimo brolių, ir, sakė žmonės, kad reikia apsidrausti, todėl būtinas skiepukas. Nežinom, kas tai yra, bet turbūt nieko baisaus. Tad išeitų, kad pabūtume pas jus tik keletą smagių savaičių, jei iki to nepamiltume vieni kitų taip, kad nebesinorėtų skirtis.
Gyvename netoli Vilniaus, o mus globoja Jovita. Ji mielai papasakos apie mus (tikrai nepergirs!), parodys, kaip gyvenam, padės susipažinti, atveš į bet kurį Vilniaus ar jo apylinkių tašką, jei tik atsiras rimta pagalba. Parašykite jai .
Jei paimtumėte mus laikinai globai, prieglauda padės su skiepais, jei reikia, duos ir maistelio, o savanoriai papasakos viską, ką reikia žinoti apie kates, jei dar nei vienos nelaikėte.
Padėkite mums... Nes po savaitės galim likti tik nuotraukose...
Su viltimi - Zipas, Mukas ir mama Švelnutė.
Dėl to mūsų negali pasiimti į namus, tik paglosto, pakalbina, pašeria... Geros žmogaus rankos padėjo mums, beglobiams, patikėti, kad ne viskas liūdna šiam pasauly, ne viskas baigiasi sandėliuku. Dviem mūsų sesytėms žmonės jau netgi surado namus, joms pasisekė... O mes, broliai šaunuoliai, su mama turime labai nedaug laiko, kol mūsų imsis rimtai. Nes sandėliuke, sako, turi būtų visokie naudingi daiktai (kurie nekelia alergijos), o katės visai nereikalingos. Ir name nereikalingos. Ir kieme.
Tai kur mums dėtis? Švelnioji mūsų mama neapgins nuo gatvės, nuo urzgiančių pabaisų, kurios lekioja pirmyn atgal, ir yra parmušusios ne vieną mūsų likimo brolį... Neapgins nuo piktų vaikų su akmenimis rankose, nuo piktų suaugusių, siundančių šunis. Neišnuomuos mamytė mums mažo saugaus kampelio, kur galėtume užaugti ir patys susirasti naujus namus. Juk gerų žmonių mes nebijom, į kraiką mus jau išmokė eiti, ėsti mokame patys, esam žavūs, be abejo, kuklūs ir žaismingi. Ko gi nesusirasti?
Tik... Laiko nebeturime...
Maldaujame, žmonės, dideli ir stiprūs dvikojai – suteikite mums šansą! Paimkite mus iš čia, kol dar netapome istorija! Liūdna ir nelaiminga istorija... Mes neišrankūs, pripratę lakstyti kieme, galim gyventi ne vien bute, o tapti ir jūsų mylimiausiais sodybos katinais, ateinančiais pasitikti, pamurkti, atsiimti savo maistelio porcijos, o šaltu metu užimančiais strateginę vietą prie radiatoriaus ar židinio. Būsim dėkingi už ramų kampelį abiems, vienam iš mūsų arba gal net visiems trims. Juk mamytei irgi reikia namų, ji tokia miela ir gera, o žmonės sako, kad glostant jos kailiukas labai švelnus (mes tai seniai žinome) ir kad ji panaši į turkų van veislės katę (o kas tai, nežinome).
Jei negalite mūsų, bedalių, paimti visam laikui, priglauskite laikinai, kaip per dalykas laikina globa, paskaitykite čia:
Mums visiems reikia skiepukų ir pralaukti kažkokį karantiną, o tada, jei dar nerasim namų, mus žadėjo perimti „SOS gyvūnų“ prieglauda. Bet joje dabar daugybė kačiukų, mūsų likimo brolių, ir, sakė žmonės, kad reikia apsidrausti, todėl būtinas skiepukas. Nežinom, kas tai yra, bet turbūt nieko baisaus. Tad išeitų, kad pabūtume pas jus tik keletą smagių savaičių, jei iki to nepamiltume vieni kitų taip, kad nebesinorėtų skirtis.
Gyvename netoli Vilniaus, o mus globoja Jovita. Ji mielai papasakos apie mus (tikrai nepergirs!), parodys, kaip gyvenam, padės susipažinti, atveš į bet kurį Vilniaus ar jo apylinkių tašką, jei tik atsiras rimta pagalba. Parašykite jai .
Jei paimtumėte mus laikinai globai, prieglauda padės su skiepais, jei reikia, duos ir maistelio, o savanoriai papasakos viską, ką reikia žinoti apie kates, jei dar nei vienos nelaikėte.
Padėkite mums... Nes po savaitės galim likti tik nuotraukose...
Su viltimi - Zipas, Mukas ir mama Švelnutė.
