Šįkart noriu trumpai papasakoti, kas vyksta prieglaudėlėje, kai lyja ir kai šviečia saulutė. Nes, kaip žinia, oro nepasirinksi, gali tik apsirengti ir nusirengti (jei esi žmogus) ir įlįsti į būdą, arba... įlįsti į būdą, jei esi šunelis:).
Mūsų šuneliai necukriniai, jei nepliaupia kaip iš kibiro, jie, nepaisydami pavojaus sušlapti kaip ciucikai, vaikštinėja po voljerą (Sina, tolumoj - Smala, kampe Pika ir Pikis).
Jaunasis Aras išeina pasivaikščioti, tuo tarpu Reksui jau gana to lietaus - jis tikisi išdžiūti patalpoje.
Bet pasižiūrėkite, jau giedrijasi. Maumukas tupi ant "lentynos" ir dairosi viena savo akute po lauką. Kita akutė neseniai operuota ir užsiūta.
Ramusis Maumas būtų dėkingas už jaukų kampelį jūsų namuose - jis rimtas ir mielas katinas, kuris nesižavi gausiu kompanjonų būriu.
Palei didįjį voljerą žydi alyvos... Romantika...
Poilsio akimirka. Pupa saugo Ilonos ramybę. Jei reikia, loja pati pirma!:)
Kloja "gano" du mažvaikius - Kamanę ir Vakarą.
Štai kaip jau atsigavusi Kleopatra, kalytė, kurią rado iš bado graužiančią krūmų šaknis...
Žaliojo namelio katinai dabar turi daug laisvės. Jie pripratę prie savo gyvenamosios vietos, tad niekur toli nesitraukia, šildosi saulutėje, tvarkingai subėga pusryčių ir vakarienės.
Juodukas mėgaujasi buvusios namų globėjos dėmesiu. Tikras panteriukas!
O paskui saulutė leidžias vakarop, nuauksina padangę ir... koridorių sienas.
Tada kas nori, gali pažaisti šešėlių teatrą.
Šįkart susigundė žaidimais Alytukas...:)
Gal iš kai kurių mūsų dienoraščių susidaro įspūdis, kad darbas prieglaudoje - tai tikras poilsis. Netikėkit:) Juk nefotografuosime kraiko dėžių, šiukšlių konteinerių, juodų panagių ir nevirkausim dėl skaudančių nugarų ir neišmiegotų valandų, tiesa? Nes vis tiek suprastų tik tas, kas išbandė.
Jei norėtumėt išbandyti bent kartą gyvenime, užsukite šį sekmadienį į Minsko pl. 33a. Aš jums surasiu paties baisiausio darbo:))) Na gerai, arba visai nebaisaus, bet irgi reikalingo.
Iki pasimatymo - virtualaus arba ne visai:)
Mūsų šuneliai necukriniai, jei nepliaupia kaip iš kibiro, jie, nepaisydami pavojaus sušlapti kaip ciucikai, vaikštinėja po voljerą (Sina, tolumoj - Smala, kampe Pika ir Pikis).
Jaunasis Aras išeina pasivaikščioti, tuo tarpu Reksui jau gana to lietaus - jis tikisi išdžiūti patalpoje.
Bet pasižiūrėkite, jau giedrijasi. Maumukas tupi ant "lentynos" ir dairosi viena savo akute po lauką. Kita akutė neseniai operuota ir užsiūta.
Ramusis Maumas būtų dėkingas už jaukų kampelį jūsų namuose - jis rimtas ir mielas katinas, kuris nesižavi gausiu kompanjonų būriu.
Palei didįjį voljerą žydi alyvos... Romantika...
Poilsio akimirka. Pupa saugo Ilonos ramybę. Jei reikia, loja pati pirma!:)
Kloja "gano" du mažvaikius - Kamanę ir Vakarą.
Štai kaip jau atsigavusi Kleopatra, kalytė, kurią rado iš bado graužiančią krūmų šaknis...
Žaliojo namelio katinai dabar turi daug laisvės. Jie pripratę prie savo gyvenamosios vietos, tad niekur toli nesitraukia, šildosi saulutėje, tvarkingai subėga pusryčių ir vakarienės.
Juodukas mėgaujasi buvusios namų globėjos dėmesiu. Tikras panteriukas!
O paskui saulutė leidžias vakarop, nuauksina padangę ir... koridorių sienas.
Tada kas nori, gali pažaisti šešėlių teatrą.
Šįkart susigundė žaidimais Alytukas...:)
Gal iš kai kurių mūsų dienoraščių susidaro įspūdis, kad darbas prieglaudoje - tai tikras poilsis. Netikėkit:) Juk nefotografuosime kraiko dėžių, šiukšlių konteinerių, juodų panagių ir nevirkausim dėl skaudančių nugarų ir neišmiegotų valandų, tiesa? Nes vis tiek suprastų tik tas, kas išbandė.
Jei norėtumėt išbandyti bent kartą gyvenime, užsukite šį sekmadienį į Minsko pl. 33a. Aš jums surasiu paties baisiausio darbo:))) Na gerai, arba visai nebaisaus, bet irgi reikalingo.
Iki pasimatymo - virtualaus arba ne visai:)



Is ties cia daug dziaugsmo ir isgyvenimu:, verkiam kai ilslydim i namucius ir verkiam kai tenka amziams gyvuniukui usdaryti akeles ir atsisveikinti. Budamas su jais, prisirisi visa sirdimi ir jie tampa kaip seima, nuo kurios jei ir noretum, negaletum pabegti. Siandien is pat ryto mane pasitiko labai liudna zinia, kad katinelis Jurbarkas zuvo po masinos ratais ir nebeliko vilties jo atrasti ir vel matyti musu kieme. Praejusi penktadieni ji pakeliau is saldaus miegelio ir islydejau i naujus namus, zmones buvo pazystami ir nesvetimi, pries sedant i masina dar karteli pasake, kad niekad jo neisduotu, buvau rami ir laiminga. Bet vos tik jie visi atvyko i kiema ir ejo link namu, Jurbarkiukas isigando ir spruko lauk, be abejo ta momenta jo niekas negaletu pagauti, o veliau nerado kuriuose krumuose jis slapstosi, kazkodel jiems atrode, kad palakstys ir sugris. nuvaziavus ieskojau ir as, vaiksciojau dainavau jam zinoma dainele, saukiau vardu, bet taip ir isvaziavau nieko nepesus...
Po tokiu dalyku lieka tustuma ir begalinis liudesys, kad suklydai ir nenusakomas kaltes jausmas.