Jeigu prieš 1 metus ir 11 mėnesių kas nors man būtų pasakęs, kad draugausiu su Baroniene, tai tikrai nebūčiau patikėjusi. 
Kai ji atvyko į mūsų prieglaudą, va tada norėjosi ir verkti, ir keiktis… Pradžia buvo tragiška. 
Vien pažiūrėjus į jos pusę, prasidėdavo agresyvus lojimas ir šokinėjimas, kuris įvarė daug baimės, kurią buvo sunku įveikti… Ne kartą galvoje atsirasdavo mintis, kas bus jeigu voljero tvora neatlaikys. 
Tai gi šunų dresuotoja pradėjo su ja dirbti, mažais žingsneliais, bet Baronienė prie jos priprato ir prisileido ją, stipriai prie jos prisirišo. Buvo atliktas puikus darbas, kuris įrodė, kad šuo yra geras, bet tik bijo ir nežino kaip elgtis, tad elgiasi taip, kaip buvo įpratusi visą savo gyvenimą. 
Net kasdien ją šeriant, ji vis tiek agresyviai lodavo ir šokinėdavo…
Deja, bet žmogus, jau toks yra, kai ko nors bijo, tai sunkiai įveikia savo baimę. 
Ech, bet kartais pats gyvenimas priverčia surizikuoti, užsimerkti ir žengti tiesiai liūtui į nasrus. 
Į Baronienės voljerą pirmą kartą įžengiau vos prieš kelis mėnesius. Tada ji buvo nuoširdžiai nustebusi ką aš pas ją veikiu. 
Ir štai, baimė įveikta, nauja draugystė pradėta. 

Dabar mano nuomonė apie Baronienę yra tokia:
„Tai be galo prieraiši, miela ir draugiška Baronienė. Jai reikia tinkamo žmogaus ir tinkamų namų, o tada ji bus pati ištikimiausia ir geriausia draugė. Ji tikrai nuostabus šuo, kuris nusipelnė pagaliau turėti tikrus namus. ” 





