Pirmieji veiksmai

Jei gyvūnas nemačiom paspruko per daugiabutyje esančio buto duris ir nesate tikri, kad išlėkė lauk, apeikite visus aukštus, apklausinėkite kaimynus. Katinai neretai supainioja aukštus ir įbėga į toje pačioje pusėje esantį butą, vos durims prasivėrus. Pakabinkite skelbimą ir lifte, ir laiptinėje, matomoje vietoje. Nedejuokite, kad neturite spausdintuvo, rašykite raštu, turbūt dar prisimenate, kaip tą daryti – svarbu perduoti informaciją, o ne gražiai sumaketuoti skelbimą. Tai bus galima padaryti vėliau, jei pirminė paieška neatneš vaisių.

Jei gyvūnas dingo individualių namų rajone ar mieste, taip pat nenuleiskite rankų.

Vėlgi reikia apeiti kaimynus, visiems palikti savo kontaktą – galbūt nematė, bet pamatys po valandos. Pakabinti skelbimų ant savo tvoros, ant stulpų, stotelėje, parduotuvėje, prie kiosko, seniūnijos - ten, kur renkasi žmonės. Visada yra plėšančių skelbimus, tiesiog jaučiančių tam potraukį, tad nemanykite, jog rimtai paieškai užteks dviejų trijų. Tačiau pradžiai reikėtų bent tiek!

Jei aplakstėte artimiausius namus ir nieko neradote, paprašykite, kad kas nors įkeltų skelbimą į internetą, jei patys negalite. Būtinai! Žmonės dažnai tvirtina, kad naudojasi internetu, bet naudojasi jie juo kaip laikraščiu – tik skaitymui. Tik iš laikraščio bent laivelį moka išlankstyti, o prisiregistruoti bet kokiame skelbimų portale, specializuotuose šunų, kačių augintojų puslapiuose – jau misija neįmanoma.

Tuo tarpu pamatę nepažįstamą katę ar lakstantį pasimetusį šunį gyvūnų globos savanoriai plakasi kaip žuvis ant ledo, bandydami sužinoti, kas jis, iš kur, ar jo ieško, ar išmetė. Kaip grąžinti gyvūną žmonėms, jei jie niekur nesiskelbia?.. Nežinot kur? Paieškos sistemoje suvedus „dingo šuo“, „rasta katė“ jums pasiūlys ne vieną svetainę, kuria galėsite pasinaudoti. Jei žmogus pagyvenęs ar tolimas nuo kompiuterių, taigi vis tiek ne dykumoj gyvena, anūkas, kaimynas, seniūnas, bibliotekininkė turbūt neatsisakys pagelbėti?.

Kas turi būti parašyta skelbime

„Vakar pabėgo šuniukas, kas ras, paskambinkite, labai prašome.“ Tokie skelbimai varo į neviltį, brangieji. Koks šuniukas, didelis, mažas, jauniklis? Kada tas vakar? Ar jis draugiškas, ar galima pasikviesti? Kurioj vietoj pabėgo? Tai, duok Dieve, kad telefonas duotas...

Visų pirma, svarbu yra data. Ne „vakar“ ir ne „trečiadienį“, kartais gyvūno ieškoma kelias savaites, tad turi būti metai, mėnuo, diena. Nurodyti gyvūno spalvą, dydį, ypatingas žymes, ar dėvėjo antkaklį. Parašyti, kur dingo. Ne „Vilniuje“, ne „Petrašiūnuose“, o konkrečią gatvę, dar geriau – tikslų orientyrą, nes gatvės tęsiasi po kelis šimtus metrų, o šuo nebūtinai turi bėgti išilgai jos, gali mauti skersai per kiemus.

Pridėkite nuotrauką. Jei neturite, paklauskite draugų, gal jie fotografavo jūsų augintinį. Jei nuotraukos nėra, labai išsamiai aprašykite gyvūno dydį, spalvą, į kokią veislę panašus.

Duokite vieną ar du telefono numerius ir el. paštą. Galite parašyti, kad atsilyginsite.

Kaip ieškoti pabėgusios katės?

Smalsuolės katės neretai iškrenta per balkoną ar nuslysta nuo palangės, ir toli gražu ne visada sėkmingai kaip animaciniuose filmuose. Jei ne iškart pastebėjote, kad murklė dingo, ir įtariate, jog iškrito, apžiūrėkite visus krūmus po langu. Katės išsigąsta ir paprastai toli nebėga, tuo labiau, kad greičiausiai susitrenkė. Nebent kas pabaidytų. Pažiūrėkite po visom mašinom kieme, plyšiuose tarp namų, po balkonais, gėlynuose. Jei neradote iš pirmo karto, apvaikščioję gretimus kiemus, grįžkite rašyti skelbimų į internetą: dažname rajone yra moterų, kurios šeria laukines kates, ir jos visada pastebi nepažįstamą katytę, jei ne šiandien, tai galbūt po kelių dienų ji gali išalkusi išlįsti ir savo užuoglaudos.

Išeikite ieškoti jos vėlai vakare, kai viskas nurimsta. Pasiimkite žibintuvėlį, su juo švieskite į visus tamsius plyšius, po mašinomis, ir žiūrėkite, ar neatsispindės jo šviesa nuo katės akių.

Jei nerandate, nenuleiskite rankų, kiekvieną vakarą eikite ir eikite... Katės kartais pasislepia ilgam, o kai skrandis ima groti maršus, pasiduoda. Konsultuokitės su gyvūnų globėjais, jie patars, ką geriausia daryti.

Jei katinas ar katė pabėgo per morčių, bus sunkiau, grįžti gali ir su kraičiu, ir su iškabinta per peštynes akimi – o gali niekados negrįžti. Paklauskite veterinaro, ką jis apie tai mano – jei neužsiima tik vištomis ir arkliais, greičiausiai pasakys, kad geriausia išeitis sterilizuoti, taip ne tik instinktai nebevers ieškoti partnerio (atsiprašau tų, kuriems atrodo, jog gyvūnus traukia „meilės ilgesys“), bet ir sumažėja auglių rizika.

Kaip ieškoti pabėgusio šuns?

Šunys įvairūs, vieni netyčia pasimeta, kitus traukia laisvė ir jie ieško progos pabėgti. Pastariesiems taikykite ne paprastą antkaklį, o vadinamuosius pakinktus, kad jie neišsimautų. Čipuokite tokį bėgiką (mažytę mikroschemą veterinarijos klinikoje įleis po oda, kad tam tikru prietaisu nuskenavus, galima gauti užkoduotą joje informaciją), o dar būtinai prikabinkite jam ant antkaklio pakabuką su savo kontaktu – išvengsite daugybės rūpesčių.

Bet jei šuo išsinėręs iš antkaklio kūrė ir nukūrė kiemais, laukais, patarimai, kaip jį saugoti, jau per vėlyvi. Imkitės paieškų. Net jei manote, kad jūsų senukas šuo „išėjo numirti“ lyg koks vilkas Akela, bent jau į internetą skelbimus sudėkite: yra buvę atvejų, kai senukai tiesiog pasiklydo, neprimatydami nupėdino kitu keliu ir tik atsitiktinumas (tiksliau, gyvūnų globėjų aktyvumas) vėl suvedė su šeimininkais.

Šuniui ieškoti pasitelkite šeimą, draugus, kolegas, visus, kas neabejingas. Kiek turite draugų „Facebook“? Kelis tūkstančius? Kiek iš jų prisidėtų prie jūsų šuns paieškose? Jei surinksite bent dešimt, rajonas bus kur kas geriau išieškotas. Pasikalbėkite su tais, kurie daug mato: bobulėmis ant suoliukų, mamomis, kurios stumdo vežimėlius, sargais, gėlių turgelio prekiautojomis, kurios stebi aplinką geriau už apylinkės įgaliotinį: ar nematė tokio ir tokio pasiklydusio naminio šuns?

Klijuokite skelbimus, duokite į rankas skelbimų vaikams, kurie noriai dalyvauja paieškose, ypač, jei pažadėsite bent kuklų atlygį.

Deja, šunys gali nuo dingimo vietos nubėgti keletą kilometrų, o gali kokie nors mulkiai ir pavežti, paleisti toli nuo namų, todėl jei neradote, vėlgi ieškokite internetu ir neapsiribokite savo mikrorajonu ar miesteliu.

Kaip jie atsiranda?

Vieni tikrai parbėga patys, ir sveikiname, jei jums pasisekė. Bet jei vis dėlto nesiseka, bent keletą mėnesių nenuleiskite rankų. Tikrinkite skelbimus apie rastus gyvūnus, - kartais kas nors tiesiog priglaudžia kuriam laikui šunį ar katę ir nepagalvoja, kad jo ieško, kol kas nors nepaprotina.

Žinoma, būtinai paskambinkite savo regiono gyvūnų prieglaudoms, pateikite aprašymą su nuotraukomis, nepamirškite ir sanitarinių, karantino tarnybų. Ne visos jos skelbia apie rastus gyvūnus internete. Ne visos net telefonu išduos, kad panašus į nupasakotą beglobis pas juos papuolė. Reiktų atvykti pačiam ir pasižiūrėti, arba bent jau susisiekti su to miesto prieglauda, kurios savanoriai turi galimybę lankytis tokiose tarnybose.

Šiemet buvo atvejis, kai pabėgęs katinas atsirado po keleto mėnesių, nukeliavęs keliasdešimt kilometrų ir tada pagautas visai kito miesto sanitarinės tarnybos. Jei šeimininkai nebūtų sekę skelbimų apie rastus gyvūnus, jiems niekas nebūtų padėjęs, nes bent kiek ilgiau pavalkatavę šuo ar katė, deja, nebeatrodo taip gražiai ir nepažįstančiam sulyginti nuotraukas sunku.

Patikėkit, kai norima, galima ne tik skelbimus visur įkelti, bet paskelbti ir per parduotuvės, esančios „pabėgimo kvartale“ radiją, ir per tradicinį radiją, ir laikraštyje, ir naujienų portaluose.

Bet visi gyvūnų globėjai labai prašo gyvūnų augintinių: nesėdėkit ir nedūsaukit rankas sudėję, atsitikus bėdai, niekas neateis ir nepagelbės, jei patys bent truputį nepasistengsite.

Kiti patarimai

Nedelskite pradėti dingusio gyvūno paieškas - jeigu apie dingusį gyvūną pranešite praėjus kelioms savaitėms po jo dingimo, jis per tą laiką gali būti atiduotas naujiems šeimininkams.

Iš patirties žinoma, kad gyvūno paieška gali užtrukti ne vieną ir ne kelias dienas, priešingai - kai kurie gyvūnai randami jų šeimininkų po kelių savaičių ar net mėnesių.