Jei gyvūnas nemačiom paspruko per daugiabutyje esančio buto duris ir nesate tikri, kad išlėkė lauk, apeikite visus aukštus, apklausinėkite kaimynus. Katinai neretai supainioja aukštus ir įbėga į toje pačioje pusėje esantį butą, vos durims prasivėrus. Pakabinkite skelbimą ir lifte, ir laiptinėje, matomoje vietoje. Nedejuokite, kad neturite spausdintuvo, rašykite raštu, turbūt dar prisimenate, kaip tą daryti – svarbu perduoti informaciją, o ne gražiai sumaketuoti skelbimą. Tai bus galima padaryti vėliau, jei pirminė paieška neatneš vaisių.

Jei gyvūnas dingo individualių namų rajone ar mieste, taip pat nenuleiskite rankų.

Vėlgi reikia apeiti kaimynus, visiems palikti savo kontaktą – galbūt nematė, bet pamatys po valandos. Pakabinti skelbimų ant savo tvoros, ant stulpų, stotelėje, parduotuvėje, prie kiosko, seniūnijos – ten, kur renkasi žmonės. Visada yra plėšančių skelbimus, tiesiog jaučiančių tam potraukį, tad nemanykite, jog rimtai paieškai užteks dviejų trijų. Tačiau pradžiai reikėtų bent tiek!

Jei aplakstėte artimiausius namus ir nieko neradote, paprašykite, kad kas nors įkeltų skelbimą į internetą, jei patys negalite. Būtinai! Žmonės dažnai tvirtina, kad naudojasi internetu, bet naudojasi jie juo kaip laikraščiu – tik skaitymui. Tik iš laikraščio bent laivelį moka išlankstyti, o prisiregistruoti bet kokiame skelbimų portale, specializuotuose šunų, kačių augintojų puslapiuose – jau misija neįmanoma.

Tuo tarpu pamatę nepažįstamą katę ar lakstantį pasimetusį šunį gyvūnų globos savanoriai plakasi kaip žuvis ant ledo, bandydami sužinoti, kas jis, iš kur, ar jo ieško, ar išmetė. Kaip grąžinti gyvūną žmonėms, jei jie niekur nesiskelbia?.. Nežinot kur? Paieškos sistemoje suvedus „dingo šuo“, „rasta katė“ jums pasiūlys ne vieną svetainę, kuria galėsite pasinaudoti. Jei žmogus pagyvenęs ar tolimas nuo kompiuterių, taigi vis tiek ne dykumoj gyvena, anūkas, kaimynas, seniūnas, bibliotekininkė turbūt neatsisakys pagelbėti?.

Smalsuolės katės neretai iškrenta per balkoną ar nuslysta nuo palangės, ir toli gražu ne visada sėkmingai kaip animaciniuose filmuose. Jei ne iškart pastebėjote, kad murklė dingo, ir įtariate, jog iškrito, apžiūrėkite visus krūmus po langu. Katės išsigąsta ir paprastai toli nebėga, tuo labiau, kad greičiausiai susitrenkė. Nebent kas pabaidytų. Pažiūrėkite po visom mašinom kieme, plyšiuose tarp namų, po balkonais, gėlynuose. Jei neradote iš pirmo karto, apvaikščioję gretimus kiemus, grįžkite rašyti skelbimų į internetą: dažname rajone yra moterų, kurios šeria laukines kates, ir jos visada pastebi nepažįstamą katytę, jei ne šiandien, tai galbūt po kelių dienų ji gali išalkusi išlįsti ir savo užuoglaudos.

Išeikite ieškoti jos vėlai vakare, kai viskas nurimsta. Pasiimkite žibintuvėlį, su juo švieskite į visus tamsius plyšius, po mašinomis, ir žiūrėkite, ar neatsispindės jo šviesa nuo katės akių.

Jei nerandate, nenuleiskite rankų, kiekvieną vakarą eikite ir eikite… Katės kartais pasislepia ilgam, o kai skrandis ima groti maršus, pasiduoda. Konsultuokitės su gyvūnų globėjais, jie patars, ką geriausia daryti.

Jei katinas ar katė pabėgo per morčių, bus sunkiau, grįžti gali ir su kraičiu, ir su iškabinta per peštynes akimi – o gali niekados negrįžti. Paklauskite veterinaro, ką jis apie tai mano – jei neužsiima tik vištomis ir arkliais, greičiausiai pasakys, kad geriausia išeitis sterilizuoti, taip ne tik instinktai nebevers ieškoti partnerio (atsiprašau tų, kuriems atrodo, jog gyvūnus traukia „meilės ilgesys“), bet ir sumažėja auglių rizika.

Vieni tikrai parbėga patys, ir sveikiname, jei jums pasisekė. Bet jei vis dėlto nesiseka, bent keletą mėnesių nenuleiskite rankų. Tikrinkite skelbimus apie rastus gyvūnus, – kartais kas nors tiesiog priglaudžia kuriam laikui šunį ar katę ir nepagalvoja, kad jo ieško, kol kas nors nepaprotina.

Žinoma, būtinai paskambinkite savo regiono gyvūnų prieglaudoms, pateikite aprašymą su nuotraukomis, nepamirškite ir sanitarinių, karantino tarnybų. Ne visos jos skelbia apie rastus gyvūnus internete. Ne visos net telefonu išduos, kad panašus į nupasakotą beglobis pas juos papuolė. Reiktų atvykti pačiam ir pasižiūrėti, arba bent jau susisiekti su to miesto prieglauda, kurios savanoriai turi galimybę lankytis tokiose tarnybose.

Šiemet buvo atvejis, kai pabėgęs katinas atsirado po keleto mėnesių, nukeliavęs keliasdešimt kilometrų ir tada pagautas visai kito miesto sanitarinės tarnybos. Jei šeimininkai nebūtų sekę skelbimų apie rastus gyvūnus, jiems niekas nebūtų padėjęs, nes bent kiek ilgiau pavalkatavę šuo ar katė, deja, nebeatrodo taip gražiai ir nepažįstančiam sulyginti nuotraukas sunku.

Patikėkit, kai norima, galima ne tik skelbimus visur įkelti, bet paskelbti ir per parduotuvės, esančios „pabėgimo kvartale“ radiją, ir per tradicinį radiją, ir laikraštyje, ir naujienų portaluose.

Bet visi gyvūnų globėjai labai prašo gyvūnų augintinių: nesėdėkit ir nedūsaukit rankas sudėję, atsitikus bėdai, niekas neateis ir nepagelbės, jei patys bent truputį nepasistengsite.