Ipa

Sunku suvokti, kad kai kuriems žmonėms atrodo normalu grandine prirakinti šunį prie būdos, palikti vienui vieną, vos kelis kartus per savaitę atvežti ir palikti maisto, leisti gimdyti šuniukus ir palikti juos be priežiūros negyvenamoje sodyboje…

Ir dar sunkiau suvokti, kad tie, save vadinantys šeimininkais, galvoja, kad visa tai yra normalu ir tinkama.

Ar tikrai? Ar tikrai toks gyvenimas tinkamas gyvam, viską jaučiančiam sutvėrimui?

Ar tikrai tokiems žmonėms reikėtų grąžinti šunį ir dar draugiškai paplekšnoti per petį, kad ir toliau jis taip gyventų?

Mes garsiai šaukiame, kad TIKRAI NE!!!

2024 metų lapkritį kartu su Vilniaus rajono Viešosios tvarkos specialistais nuvykome į vietą ir pamatėme kraupų vaizdą – viduryje miško prie apgriūvusios būdos prirakinta kalė, o šalia jos gulėjo jos mažyliai, iš kurių 4 jau buvo be gyvybės ženklų. Vos laikėmės, kad nepravirktume.

Mes daug matę, bet toks vaizdas ilgam įstrigo atmintyje.

Vos tramdėme pyktį ir nusivylimą žmonėmis.

Tada manėme ir džiaugėmės, kad tiesiog išgelbėjome likimo valiai paliktą šeimyną ir net negalvojome, kad pradėjome ilgą ir sunkią kovą dėl šuniukų mamos likimo, kovą prieš žiaurų elgesį su gyvūnais.

Tą lemtingą dieną prasidėjo kova, kuri tęsėsi 552 dienas.

Tiek dienų buvo pilna nerimo, nežinomybės, liūdesio, įtampos ir atrodo kovos su vėjo malūnais…

Per visą tą laiką rinkome išrašus iš veterinarijos klinikų, kuriose lankėsi išgelbėta kalytė, teikėme visą vaizdinę informaciją apie jos gyvenimo sąlygas pas „mylinčius” šeimininkus.

Jau trūksta rankų pirštų norint suskaičiuoti kiek kartų važiavome į teismo posėdžių salę ir teikėme parodymus, kartojome tą patį per tą patį.

Daugiau nei 1,5 metų nuo grandinės išlaisvinta kalytė gyveno pas mus šiltai įsikūrusi kambaryje ir laukė nuosprendžio ar teks grįžti atgal prie sulūžusios būdos ar pradėti naujų gerų namų paiešką.

Pagaliau išsisklaidė tiek laiko buvusi nežinomybė ir išsisprendė jos likimas. Negalime atsidžiaugti, kad pagaliau po tiek nerimo pilnų dienų, buvo priimtas teismo sprendimas: „Negrąžinti kalės buvusiems šeimininkams”!!!

Pagaliau oficialiai ji perduota mums ir galime pradėti Ipos naujų namų paiešką.

Dėkojame Vilniaus rajono savivaldybė/Samorząd Rejonu Wileńskiego, kad nenuleido rankų ir kovojo iki galo. Džiaugiames, kad Vilniaus rajone žiaurus elgesys su gyvūnais yra nusikaltimas.