Kol Maksas buvo mažas, tol buvo mylimas ir reikalingas… Užaugo per didelis ir buvo nuvežtas pas senolius ir prirakintas grandine… Štai taip kai kurie žmonės lengvai sprendžia problemas… 
Taip ir gyveno Maksas kol naujas šeimininkas nemirė… Tada ir vėl jis tapo nereikalingas ir buvo atvežtas mums.
Maksą atvežę žmonės patys jo bijojo, tad iš pradžių ir mums buvo baisu.
Laimei klydome bijodami. 
Per 2 metus ir 3 mėnesius „užmezgėme” draugystę su Maksu. 
Jis mums be galo draugiškas, visada norintis paglostymų ir jų įkyriai reikalaujantis. 
Noriai eina pasivaikščioti net su pirmą kartą matomu žmogumi. 
Jei nežinotume kiek Maksui metų, tai tikrai neatspėtume. 
Jis turi tiek energijos ir jėgos, kaip jaunas šuo. 

Jis vis dar tempia pavadį ir nori lėkti.
Vis dar nori žaisti ir bėgioti. 
Maksas nebuvo tinkamai auklėtas, tad su juo būtų dar daug darbo ir reikėtų kantrybės.
Maksas tinka tik drąsiems, užsispyrusiems, kantriems žmonėms, kurie turės noro ir laiko su juo užsiimti. 
Deja, bet pas mus taip ir neatsirado laisvas kambarys jam, tad jis gyvena voljere.
Mes labai svajojame, kad dar atsiras jam tinkamas žmogus, kuris galės ir norės Maksui suteikti orią senatvę ir šiltą gyvenimą viduje ar bent jau tinkamą voljerą, reguliarius pasivaikščiojimus ir nuolatinius paglostymus. 

Maksui labiausiai tiktų nuosavas namas ramioje vietoje. 
Tinka tik be kitų gyvūnų. 
Maksas labai nemėgsta veterinarinių procedūrų, tad vizitai į klinikas būna sudėtingi, bet įmanomi. 
Jau moka daug komandų, motyvuotas maistu.









