Marmelada

Mano gyvenimas prasidėjo dar 2022 metais. Mūsų mamytė ieškodama saugios vietos atklydo į Šveicarų sodus, kur geri žmonės pradėjo ją maitinti. Dar tų metų rudenį gimėme mes – aš, dar 2 sesutės ir broliukas. Kadangi pradžioje mamytė mus gerai slėpė neturėjome galimybės sužinoti ar galima pasitikėti žmonėmis. Kai paaugome ir tapome savarankiški, sodo gyventojai kreipėsi į SOS gyvūnus, ieškodami mums saugaus prieglobsčio, nes jau ir dienos darėsi vėsios

SOS gyvūnai sutiko padėti ir taip, vieną po kito sodų gyventojai mus sugaudė ir nuvežė į prieglaudą.

Aš ilgiausiai priešinausi, norėjau likti ten kur gimiau, nes čia jaučiausi saugi ir nežinojau kas manęs pagautos laukia

Galiausiai alkis nugalėjo ir mane pagavo…

Pradžioje buvo labai baisu. Mačiau, kad mano brolis ir seserys lėtai, bet įgavo pasitikėjimo prieglaudos merginomis, o man buvo labai sunku… Aišku, malonu buvo turėti nuolat pilną dubenėlį, miegoti ant minkšto guoliuko ir nebejausti šalcio, bet ilgai man nepatiko žmonių prisilietimai Prieglaudos merginos buvo švelnios, šiltai šnekėjo ir mačiau, kad kačiukai, kurie elgiasi meiliai vienas po kito keliavo namo, bet baimė buvo stipresnė…

Ir tokiu būdu aš vienintelė iš mūsų šeimynos neradau namų…

Šiai dienai prieglaudoje gyvenu jau 3 metus ir 4 mėnesius… Jau seniai supratau, kad mano baimė buvo nepagrįsta, nes per visą šį laiką man nenutiko nieko blogo, anaiptol, gyvenu dideliame kambaryje su likimo draugais, kiekvieną dieną turime maisto ir šviežio vandens, čia šilta, daug žaislų ir vietos lakstyti bei ilsėtis

Bet aš noriu savo Žmogaus… Seniai supratau, kad švelnus prisilietimas yra malonus, kad yra daug gerų žmonių, matau juos ateinančius ir besirenkančius sau naują šeimos narį… Tačiau manęs niekas nepasirenka

Dažnai galvoju apie tai kodėl taip yra, galbūt dėl to, kad jau nesu jauniklė, o gal dėl to, kad mano išvaizda neypatinga, o gal nes ne visada pirmoji bėgu prie atėjusių žmonių… Tačiau man patinka žmonės, mėgstu žaisti, prieglaudos merginos sako, kad žaidžiu kaip jauniklė ir ramina, kad prieš mane dar visas gyvenimas

Gal ir taip, bet nenoriu, kad jis prabėgtų prieglaudoje, nepatyrus nieko daugiau, nepatyrus ką reiškia būti vienintelei ir nepakartojamai savo Šeimai…

Galbūt Tu būsi tas, kuris norės su manimi susipažinti, patikėti, kad galiu būti puiki draugė, jaukaus poilsio ir smagių žaidimų partnerė?

Pažadu, kad stengsiuosi neversti namų aukštyn kojom, kaip tai daro maži kačiukai. Galiu gyventi su kitomis draugiškomis katėmis, juk nuo vaikystės nebuvau viena.

Ar suteiksi man šansą?